Labai malonu, kad užsukot į mano puslapį, vadinasi ieškot pagalbos sau, galbūt savo artimajam ar savo šeimai. Labai džiaugiuosi, kad yra pribrendęs laikas spręsti problemas sveikuoju būdu ir su specialisto pagalba.

Ateiti pas svetimą žmogų ir atverti savo vidinį pasaulį tikrai nėra lengva, paprasta, įprasta. Dažnai lydi nerimastingos mintys, tokios kaip manęs nesupras, o gal mane nuteis, gal manęs nepriims, dažnai lydi abejonė ar išvis ši pagalba yra veiksminga, ar manęs dar labiau nesužeis.

Žinau šią jauseną iš savo asmeninės patirties, kai pradėjau lankyti savo asmeninę psichoterapiją, tai girdžiu iš klientų per pirmus susitikimus. 

Gyvename visuomenėje kuri itin stipriai buvo įpratusi viską slėpti, susitvarkyti patys, turime okupacijos istoriją, kur mūsų tėvams, seneliams buvo itin sunku išgyventi. Jausmams erdvės nebuvo arba buvo erdvė labai ribotai grupei jausmų (dažniausiai teigiamų), tautos fonas natūraliai slogus, psichikos sveikatos problemos buvo itin stipri stigma. Jos buvo slepiamos, nesprendžiamos, jausmai slopinami, neigiami, nerodomi. Natūraliai emocinė branda, emocinis intelektas, saugi, brandi ir sveika emocijų raiška negali vystytis, tobulėti. Ko pasekoje daug nesusikalbėjimo, baimės pasakyti, tylos, aštrių emocinių iškrovų, neadekvataus reagavimo, nekalbadienių, vienišumo jausmo būnant šeimose, draugų rate. Natūraliai nėra terpės formuotis įgūdžiams būti išgirstam ir išgirsti, būti emociškai atlieptam ir atliepti, iš tikrųjų matyti ir jausti savo artimąjį bei patį save.

Šiai dienai galime džiaugtis laisve, pagerėjusia gyvenimo kokybe, tačiau emocinio nepasiekiamumo šleifas yra likęs, emocinės raiškos gėda ir ribotumas, emocijų suvokimo ir priėmimo primityvumas, gėda save rodyti pažeidžiamą ir apie tai kalbėti, trūksta įgūdžių atliepti kitą, savo vaikus, savo artimuosius.

Psichoterapija nėra vien apie tai – kaip pagalba spręsti, išgyventi ir išbūti ūmias problemas (skyrybas, mirtį, darbo netekimą, išdavystę ir kt.), vaikystės traumas, toksiškus santykius namuose ar darbe, tai yra ir apie mokinimąsi kaip per specialistą, jo buvimą, suprasti ko reikia žmogui, kad jis jaustųsi saugus dalintis, kalbėti apie save, kas yra emocinis saugumas, koks buvimas ir kokie žodžiai atveria. Kai mane priima - aš priimu save, kai priimu save, labiau priimu kitus.

Suprantu, jei kyla dvejonės, baimė apsilankyti pas specialistą, labai normali jausena  - bet geriau yra pabandyti, negu nebandyti, atsakyti sau, kad padariau viską, kad sau padėčiau ir pataisyčiau situaciją.